Danieliaus (graikiškieji) 2

₁Antrais savo karaliavimo metais karalius Nebukadnecaras sapnavo sapną, taip sukrėtusį jo dvasią, kad jis nebegalėjo miegoti. ₂Karalius įsakė sušaukti magus, kerėtojus, raganius ir chaldėjus, kad jie pasakytų karaliui, ką šis buvo susapnavęs. Kai jie atėjo ir stovėjo karaliaus akivaizdoje, ₃karalius tarė: „Sapnavau tokį sapną, jog mano dvasia liko sukrėsta noro jį suprasti“. ₄Chaldėjai atsakė karaliui aramėjiškai: „O karaliau! Gyvuok amžinai! Papasakok tą sapną savo tarnams, ir mes pasakysime, ką jis reiškia“. ₅Karalius chaldėjams atsakė: „Toks mano įsakas! Jei neatskleisite man šio sapno ir nepaaiškinsite, tai būsite sudraskyti į kąsnelius, o jūsų namai išgriauti. ₆Bet jei atskleisite man šį sapną ir paaiškinsite, tai gausite iš manęs dovanų, atpildą ir didžią garbę“. ₇Jie antrąkart atsakė: „Tepapasakoja pirma karalius tą sapną savo tarnams, tuomet mes galėsime jį paaiškinti“. ₈Atsakydamas karalius tarė: „Man aišku, kad jūs norite laimėti laiko, nes žinote, jog mano įsakas duotas: ₉jei neatskleisite man sapno, jums tėra tik vienui vienas sprendimas. Jūs susimokę man kalbėti melagingais ir apgaulingais žodžiais, kol nepasikeis aplinkybės. Tad papasakokite man tą sapną, kad aš žinočiau, jog galite man jį paaiškinti“. ₁₀Chaldėjai atsakė karaliui tiesiai į akis: „Žemėje nėra nė vieno, kuris galėtų patenkinti karaliaus reikalavimą! Iš tikro joks karalius, kad ir koks didis ir galingas, niekada nereikalavo tokio dalyko iš kurio nors mago, kerėtojo ar chaldėjo. ₁₁Dalykas, kurio reikalauja karalius, per daug sunkus, ir niekas kitas negali karaliui jo atskleisti kaip dievai, kurių buveinė ne tarp mirtingųjų“.

₁₂Dėl to karalius taip įtūžo, kad įsakė išžudyti visus Babilono išminčius. ₁₃Paskelbus įsaką, kad visi išminčiai turi būti nužudyti, buvo ieškoma ir Danieliaus bei jo draugų, kad ir jie būtų nužudyti.

₁₄Tuomet Danielius sumaniai ir atsargiai kreipėsi į karaliaus sargybos vadą Arjochą, išėjusį žudyti Babilono išminčių. ₁₅Jis paklausė karaliaus pareigūno Arjocho: „Kodėl karalius išleido tokį nuožmų įsaką?“ Arjochas paaiškino reikalą Danieliui. ₁₆Danielius nuėjo pas karalių ir paprašė, kad karalius duotų jam laiko, ir jis paaiškinsiąs karaliui tą sapną.

₁₇Tuomet Danielius parėjo namo, paaiškino reikalą savo draugams Hananijai, Mišaeliui ir Azarijai ₁₈ir liepė jiems maldauti dangaus Dievą pasigailėjimo, kad dėl šios paslapties nežūtų Danielius ir jo draugai drauge su kitais Babilono išminčiais. ₁₉Paslaptis buvo apreikšta Danieliui nakties regėjime, ir Danielius šlovino dangaus Dievą. ₂₀Danielius tarė:

₂₄Po to Danielius nuėjo pas Arjochą, kurį karalius buvo paskyręs išžudyti visus Babilono išminčius, ir tarė jam: „Nežudyk Babilono išminčių. Nuvesk mane pas karalių, ir aš karaliui paaiškinsiu sapną“.

₂₅Tuomet Arjochas skubiai nuvedė Danielių pas karalių ir tarė: „Tarp tremtinių iš Judo užtikau žmogų, kuris gali karaliui sapną paaiškinti“. ₂₆Karalius paklausė Danielių, kurio vardas buvo Beltšacaras: „Ar tu iš tikro gali papasakoti sapną, kurį aš mačiau, ir jį paaiškinti?“ ₂₇Danielius atsakė karaliui: „Paslapties, apie kurią karalius klausia, neatskleis nei išminčiai, nei kerėtojai, nei magai, nei spėliotojai. ₂₈Bet yra danguje Dievas, kuris apreiškia paslaptis, ir jis atskleidė karaliui Nebukadnecarui, kas įvyks dienų pabaigoje. Štai koks buvo tavo sapnas ir kokie regėjimai atėjo tau į galvą, kai gulėjai lovoje. ₂₉Tau, karaliau, kai gulėjai lovoje, užėjo mintys apie ateities įvykius, ir tas, kuris apreiškia paslaptis, atskleidė tau, kas įvyks. ₃₀O man ši paslaptis buvo apreikšta ne dėl to, kad išmintimi viršyčiau bet kokią kitą gyvą būtybę, bet kad būtų karaliui atskleista sapno prasmė ir suprastum savo širdies mintis.

₃₁Tu, karaliau, matei regėjimą. Štai didžiulė statula. Ši statula milžiniška, nepaprasto spindesio. Ji stovėjo priešais tave, ir jos išvaizda kėlė baimę. ₃₂Tos statulos galva buvo gryno aukso, krūtinė ir rankos – sidabro, pilvas ir šlaunys – žalvario, ₃₃kojos – geležies, o pėdos – iš dalies geležies ir iš dalies molio. ₃₄Tau beregint, buvo atkirstas nuo kalno akmuo, bet ne žmogaus rankomis, ir jis trenkėsi į statulos geležies ir molio pėdas ir sutrupino jas į šipulius. ₃₅Tuomet geležis, molis, žalvaris, sidabras ir auksas, viskas iš karto subyrėjo į šipulius ir tapo tarsi pelai vasarą klojimuose. Vėjas juos nupūtė, nepalikdamas nė pėdsakų. Bet akmuo, trenkęs į statulą, virto dideliu kalnu ir pripildė visą žemę.

₃₆Toks buvo sapnas. Dabar jį paaiškinsime karaliui. ₃₇Tu, o karaliau, karalių karaliau, kuriam dangaus Dievas davė karalystę, galybę, jėgą, garbę, ₃₈į kurio rankas jis atidavė žmones, kad ir kur jie gyventų, laukų žvėris ir padangių paukščius ir kurį jis padarė visų jų valdovu, tu esi ta aukso galva. ₃₉Po tavęs iškils kita karalystė, menkesnė už tavo, o paskui ir trečia – žalvario karalystė, kuri užvaldys visą žemę. ₄₀Ketvirtoji karalystė bus stipri lyg geležis; kaip geležis triuškina ir griauna visa, taip ji sutriuškins ir sugriaus anas visas. ₄₁Kojos ir pirštai, kaip regėjai, buvo iš dalies iš puodžiaus molio ir iš dalies iš geležies, o tai reiškia, kad ji bus suskilusi karalystė, tačiau turės šiek tiek geležies tvirtumo, nes, kaip regėjai, geležis buvo sumaišyta su paprastu moliu. ₄₂Kaip kojų pirštai buvo iš dalies geležiniai ir iš dalies moliniai, taip ir karalystė bus iš dalies tvirta ir iš dalies trapi. ₄₃Kaip regėjai, geležis buvo sumaišyta su paprastu moliu, o tai reiškia, kad jie maišysis vedybomis vieni su kitais, tačiau nebus vieningi, lygiai kaip geležis nesimaišo su moliu. ₄₄O anų karalių dienomis dangaus Dievas įkurs karalystę, kuri niekada nebus sunaikinta; ši karalystė nebus perduota kitai tautai. Ji sutrupins į šipulius visas anas karalystes ir padarys joms galą, o pati tvers amžinai, ₄₅kaip tavo regėtasis akmuo, atkirstas nuo kalno ne žmogaus rankomis, sutrupino į šipulius geležį, žalvarį, molį, sidabrą ir auksą. Didysis Dievas parodė karaliui, kas įvyks ateityje. Sapnas yra tikras, ir jo aiškinimas tikras“.

₄₆Tuomet karalius Nebukadnecaras puolė kniūbsčias ant žemės, išreiškė Danieliui pagarbą ir įsakė aukoti jam atnašą ir smilkalų auką. ₄₇Kreipdamasis į Danielių, karalius tarė: „Iš tikrųjų jūsų Dievas yra dievų Dievas, karalių Viešpats, ir paslapčių apreiškėjas, nes tik jis įgalino tave atskleisti šią paslaptį“. ₄₈Tuomet karalius labai išaukštino Danielių, apipylė jį puikiomis dovanomis ir padarė visos Babilono srities valdytoju bei visų Babilono išminčių seniūnu. ₄₉Danieliaus prašymu, karalius paskyrė Šadrachą, Mešachą ir Abed Negą valdyti Babilono sritį. O pats Danielius pasiliko karaliaus dvare.